Vilija Ratautienė

Vilija Ratautienė – sertifikuota Tautinio paveldo produktų A kategorijos amatininkė, tautodailininkė.

Gaminiai: autentiškos vytinės juostos, apyrankės, skirtukai knygoms.

Apie amatininkę

Tautodailininkė Vilija Ratautienė yra sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo amato – audimo puoselėtoja. Ji viena iš nedaugelio Lietuvoje, senoviniu būdu audžianti vytines juostas ir jas pristatanti parodose, mokymuose, įvairiuose festivaliuose. 2009 metais audėjos vytinės juostos buvo sertifikuotos kaip tautinio paveldo produktas.

Vilija Ratautienė pripažįsta, kad yra įsimylėjusi savo amatą. Meistrė sako, kad „Jei galvosi apie materialinę naudą, ūpas austi greitai gali išgaruoti. Nuo seno tikima, kad audimas, mezgimas, narpliojimas, raizgymas yra tam tikras bendravimas su aukštesnėmis būtybėmis. Šis darbas veikia raminamai, prilygsta meditacijai.” Viskas prasidėjo nuo vaikystės svajonės. Kuomet Vilija mokėsi antroje klasėje, teta ją pamokė mezgimo virbalais pradmenų. Trečioje klasėje mergaitė numezgė savo meškučiui „kostiumėlį“ – kelnytes, liemenę, batukus. Didžiausia Vilijos vaikystės svajonė tapti mergaičių darbų mokytoja išsipildė – 1976 m. ji įstojo ir po penkerių metų baigė Vilniaus Valstybinį pedagoginį institutą, kur įgijo Chemijos - buities kultūros specialybę. Taip, savarankiškai išmokusi vytinių juostų audimo, Vilija dalinasi savo žiniomis su mokinėmis - audėjomis.

Tradicinių amatų meistrės Vilijos juostos ypatingos, kadangi prie kiekvienos iš jų amatininkė praleidžia daug laiko tiek ausdama, tiek domėdamasi simbolika ir prasmėmis. Tautodailininkės juostos išmargintos įvairiomis spalvomis bei puoštos senaisiais ženklais: „rombais“, „kryželiais“, „žalčiukais“, „eglutėmis“. Kiekvienas simbolis turi savo prasmę: žalčiukas siejamas su laime ir gerove, gyvybine energija, amžina meile; eglutė simbolizavo neišsenkančias žemės gyvybės jėgas; kryžiukas – dvasinės saugos jėgą, gero linkėjimą ir apsaugą; rombas – moteriškąjį pradą, vaisingumą. Visi juostose išausti ženklai simbolizuoja gėrį nešančius dalykus: vaisingumą, gyvybingumą, apsaugą, globą, gerus linkėjimus. Vytinių juostų meistrė V. Ratautienė tvirtina, kad aprišimas juosta – tai

simbolinis apsaugos rato sudarymas, apsauga nuo blogos įtakos. Senovėje vytinė juosta lydėjo žmogų visą gyvenimą, nuo krikšto iki paskutinės kelionės.

Tautodailininkė Vilija į savo audinius įaudžia tik lietuviškus simbolius, derina tradicines spalvas – Aukštaitijoje pamėgtas raudoną, žalią, geltoną ir mėlyną. Vakarų Lietuvoje paplitę violetiniai, tamsiai žali atspalviai. Vienoje juostoje paprastai derinamos penkios ar net septynios spalvos. Viliją ir jos gaminius galima sutikti įvairiose parodose, mugėse, kuriose ji mielai susidomėjusiems demonstruoja senovinį audimą, žmonės neretai stebisi gėrėdamiesi, kokius originalius gaminius galima sukurti delne telpančiomis lentelėmis, žiogeliu ir siūlais.

Manoma, kad šiam juostų audimo būdui yra apie šeši tūkstančiai metų ir jis buvo paplitęs visame pasaulyje. Lietuvos teritorijoje – VI amžiuje. Kaip tuomet atrodė vytinės juostos, tiksliai pasakyti sudėtinga, nes tekstiliniai gaminiai per šimtmečius žemėje sudūlėjo. Lietuvoje iš surastų vytinių juostų fragmentų atliktos vos kelios rekonstrukcijos.

Vilija sako esanti maloniai nustebinta, kad Lietuvoje žmonės noriai perka ir puošiasi vytinėmis juostomis, jas dovanoja ne tik draugams, bet ir užsienio svečiams.

Vilija pabrėžia, kad vytinės juostos – tikras baltiškas palikimas, o štai staklėmis austos juostos atsirado maždaug XIV amžiuje ir tai sutapo su krikščionybės atėjimu į Lietuvą. Vytinių juostų audimas siejasi su baltiškomis tradicijomis.

Itin lietuviška dovana!

V. Ratautienė džiaugiasi nuaudusi ir suvenyrines vytines juosteles, kurias galima naudoti kaip knygų skirtukus, raktų pakabukus, apyrankes. Vytinės juostos – puikus aksesuaras vietoje diržo į džinsus, prie suknelės, marškinių. Jos taip pat nešiojamos kaip kaklajuostė.

Prie senųjų tradicijų grįžta net įmonės. Štai prieš Kalėdas Vilija gavo užsakymą nuausti 200 vytinių juostelių darbuotojams. „Lietuvoje įprasta manyti, kad gintaras yra geriausias Lietuvą reprezentuojantis suvenyras. Tačiau kodėl nepadovanojus juostos? Yra žinoma, kad seniau krikšto mama dovanodavo juostą vaikui, mergina – kunigui už santuokos sakramentą. Tai yra graži tradicija, kuri atgijo ir šiandieną“, – džiaugiasi tautodailininkė.

Baltiškas ištakas turinčios juostos pakerėjo net japonus. Audėja buvo paprašyta Lietuvos ambasadai Japonijoje nuausti 20 juostų knygų skirtukams. Jie įteikti Japonijos diplomatams.