Vitas Kašėta

Vitas Kašėta – Tautinio paveldo produktų A kategorijos amatininkas.

Gaminiai: pintinės, pinti baldai ir kt.

Apie amatininką

Alytiškis Vitas Kašėta gimęs Dauguose, nagingų amatininkų šeimoje būdamas vaikas laiką leisdavo prie močiutės audimo staklių. Jo močiutė kaime buvo gerai žinoma audėja. „Atsimenu, kaip močiutė sėdėdavo palinkusi prie staklių ir ausdavo, o diedukas pindavo dzūkiškus „kašikus“ bulvėms“, – prisiminimais dalinosi V. Kašėta. Tačiau vaikystėje pažinti amatai, kuriais vertėsi Vito seneliai, mažamečio berniuko nesudomino ir jis pasirinko „vyrišką“ profesiją ir ėmėsi automobilių remonto darbų.

Amatininkas, vaikystėje pažintas vyteles į savo rankas paėmė lemtingos pažinties dėka. Viešėdami pas Vito žmonos Aurelijos tėvus Dauguose, leisdami laiką prie ežero jie susipažino su iš Kauno atvykusiu vienos pynimo firmos vadovu. Sutiktas vyras pakalbino Aureliją pasimokyti pinti, nes įmonei labai trūko pynėjų. Jaunai moteriai, auginančiai du mažamečius vaikus, toks pasiūlymas labai tiko. „Galvojau, galėsiu namie būti, vaikais rūpintis ir kartu pinti", – pasakoja Aurelija. Mokytis pinti reikėjo važiuoti į Kauną, Vitas sutiko ją vežioti. Kol žmona pindavo, vyras sėdėdavo ir žiūrėdavo, kol kartą pynimo įmonės vadovas pasiūlė ir jam pabandyti. Bandymo rezultatai nustebino ne tik įmonės vadovą, bet ir patį Vitą. „Visada galvojau, kad pynimas – moteriškas darbas, su vyrišku užsiėmimu jo niekada nesiejau. Bet kai ten nuvažiavau, pamačiau, kad nemažai vyrų rimtus gaminius daro. Paragintas pabandžiau, o kai pirmą darbą pagyrė, apėmė azartas, noras daugiau pinti atsirado. Tada automobiliai visai nebeįdomūs tapo", – apie gyvenimą pakeitusį įvykį mintimis dalinasi Vitas Kašėta. Nepaisant išankstinių nusistatymų, dabar jis pabrėžia, kad pynimas – išimtinai vyriškas darbas, kadangi norint, kad gaminys būtų tvirtas, reikia jį pinti iš storesnių vytelių, o tam būtinos ypač stiprios rankos.

Alytiškis Vitas Kašėta nesigaili atsisakęs automobilių remonto ir visa galva paniręs į pynimą. Jam ir žmonai Aurelijai šis amatas tapo pragyvenimo šaltiniu ir kartu gyvenimo būdu. Laikas, praleistas pynimo dirbtuvėje, jiems su Aurelija pralekia nepastebimai. Sutuoktiniai patikina, kad jiems patiems tai nėra nuobodus, monotoniškas darbas, priešingai, čia nemažai saviraiškos, kūrybos. Amatininkas vadovaujasi taisykle: „Dirbk, mylėk darbą ar pomėgį, stenkis daryti kokybiškai, o pinigai patys tave susiras, kai žmonės įvertins. Kaip šeimininkė su meile kepa

tortą ar ruošia vakarienę, taip mes su meile pripinam pintinių, vaikiškų lovelių, lopšių naujagimiams, dėžučių svogūnams, kambarinių „malkinių“, pintų kėdžių ar supamųjų krėslų“.

Pynimas iš vytelių visada turėjo ir tebeturi praktinę paskirtį. Mugėse galima pamatyti pačių įvairiausių pintų krepšių: nuo visai mažutėlių suvenyrinių iki įspūdingo dydžio krepšių. Vito Kašėtos pynimas išsiskiria meistriškumu ir puikia kokybe. Naudojamos tik tvirtos, pakankamo storio karklo vyteles, užaugintos Lietuvoje. Spalva išgaunama tik natūraliais metodais, nekenksmingais vytelių savybėms ir žmogaus sveikatai. Vitas kartu su žmona Aurelija labai daug dėmesio skiria gaminio struktūrai, todėl dugnui, statinėliams ir rankenoms naudoja storesnes vyteles. Rankenos prie gaminio tvirtinamos per daugelį metų patikrintu pynimo metodu, užtikrinant patvarumą. Pintinės pinamos tik rankomis. Kiekviena vytelė apžiūrėta, parinkta iš gausybės kitų, suderinta ir daugybę kartų liesta amatininkų rankomis. Visa tai lemia Kašėtų darbų ilgaamžiškumą bei gebėjimą atlaikyti didelį svorį. Iš viso Kašėtai pina apie 100 įvairių gaminių.